Kvepia spurgomis, ant stalo garų keptos žuvies lėkštė, šalia – traškūs blyneliai. Šventės Lietuvoje neįsivaizduojamos be kepimo, o kepimas – be aliejaus. Tačiau kai paskutinė kroketė suvalyta ir paskutinis svečias išlydėtas, virtuvėje lieka tai, apie ką kalbėti nemėgstame: litrai panaudoto, patamsėjusio, nebetinkamo naudoti aliejaus.
Švenčių statistika, kuri verčia susimąstyti
Kalėdų ir Velykų laikotarpiais namų ūkiuose sunaudojama iki 40 procentų daugiau kepimo aliejaus nei įprastomis savaitėmis. Tai natūralu – tradiciniai patiekalai reikalauja gilinimo, kepinimo, spirgimo. Ausytės, žagarėliai, spurgos, kepti kartupeliukai – be aliejaus šie patiekalai tiesiog neegzistuotų.
Problema ta, kad šis padidėjęs suvartojimas automatiškai reiškia padidėjusį atliekų kiekį. Ir čia prasideda istorija, kurios baigtis priklauso nuo mūsų sprendimų.
Kriauklė – blogiausias pasirinkimas
Pripiltas puodas panaudoto aliejaus atrodo kaip problema, kurią lengviausia išspręsti paprasčiausiu būdu – išpilti ir pamiršti. Deja, kriauklė nėra sprendimas. Ji yra problemos pradžia.
Aliejus kanalizacijoje elgiasi klastingai. Iš pradžių skystas, vėliau jis kietėja, aplipdamas vamzdžių sieneles. Metai po metų sluoksniai storėja, kol sistema tiesiog užsikemša. Santechniko vizitas po švenčių – dažnesnė realybė nei norėtųsi pripažinti.
Bet vamzdynas – tik mažoji bėdų dalis. Aliejus, pasiekęs vandens telkinius, sukuria plėvelę, kuri atima deguonį gyviems organizmams. Vienas vienintelis litras gali užteršti tokį vandens kiekį, kurio užtektų šimtams žmonių metams.
Alternatyva, kuri veikia
Geroji žinia – tvarkyti naudotą aliejų šiandien paprasčiau nei kada nors anksčiau. Nebereikia nei specialių žinių, nei sudėtingų procedūrų. Užtenka kelių paprastų veiksmų, kurie per keletą švenčių ciklų tampa įpročiu.
Panaudotą aliejų reikėtų atvėsinti ir supilti į bet kokį sandarų indą – seną butelį, indelį nuo padažo, plastikinę tarą. Sukauptas kiekis pristatomas į surinkimo taškus, kurių tinklas Lietuvoje kasmet plečiasi. Kai kurios įmonės siūlo ir patogų paėmimą iš namų – tereikia pasidomėti vietinėmis galimybėmis.
Restoranai ir kavinės: šventinis šturmas virtuvėje
Jei namų ūkiuose švenčių metu aliejaus suvartojimas šokteli, tai maitinimo įstaigose jis tiesiog sprogsta. Kavinės, restoranai, banketų salės dirba maksimaliais pajėgumais. Kiekvienas stalas užsakytas, kiekviena keptuvė įkaitusi.
Tokiu intensyvumu dirbančioms virtuvėms profesionalus aliejaus surinkimas maitinimo įstaigose tampa ne prabanga, o būtinybe. Patikimos partnerystės su surinkimo įmonėmis leidžia susitelkti į tai, kas svarbiausia – svečių aptarnavimą, o ne atliekų logistiką.
Svarbu paminėti, kad daugeliui maitinimo įstaigų ši paslauga nekainuoja. Panaudotas aliejus turi vertę kaip žaliava biodegalų gamybai, todėl surinkėjai patys suinteresuoti užtikrinti sklandų procesą.
Šventės kaip taškas, nuo kurio pradėti
Kalėdos ir Velykos – puikus momentas formuoti naujus įpročius. Kai virtuvėje sukasi visa šeima, kai kartu gaminami tradiciniai patiekalai, atsiranda proga pakalbėti ir apie tai, kas nutinka po šventės. Vaikai, matantys, kaip tėvai atsakingai tvarko atliekas, perima šį elgesį kaip normą.
Nereikia moralizuoti ar dėstyti statistikos. Užtenka tiesiog parodyti – štai butelis aliejui, štai kur jis keliauja, štai kodėl tai svarbu. Paprasta, konkretu, įsimenama.
Po švenčių – ne tik tvarka namuose
Kai eglutė išnešta, kai margučių dažai nuplauti, kai namas grįžta į kasdienį ritmą – belieka ir tas vienas butelis ar indelis su sukauptu aliejumi. Jo likimas priklauso nuo mūsų. Galime išpilti ir pamiršti, o galime skirti penkias minutes ir padaryti tai, kas teisinga.
Maži veiksmai, kartojami metai iš metų, tampa kultūra. Ir galbūt po dešimtmečio tradicinis Kalėdų stalas Lietuvoje reikš ne tik skanius patiekalus, bet ir sąmoningą požiūrį į tai, kas lieka po jų.
Šventės – ne tik apie tai, ką valgome. Jos apie tai, kokius įpročius perduodame toliau.
