Meno istorija kupina dramatiškų, kone mitologinių pasakojimų apie kūrėjus, kurie balansuodavo ant genialumo ir beprotybės ribos. Tačiau už romantizuotų istorijų slepiasi daug sudėtingesnis santykis tarp psichikos sutrikimų ir meno kūrybos. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip įvairios psichikos būklės ne tik paveikė individualius menininkus, bet ir formavo ištisas meno sroves, technines inovacijas ir temas, kurios iki šiol atsispindi šiuolaikiniame mene.
Bipolinis sutrikimas: nuo maniakiško produktyvumo iki visapusiškos tamsos
Bipolinis sutrikimas, anksčiau vadintas maniakine depresija, pasižymi kraštutiniais nuotaikos svyravimais – nuo euforijos ir hiperaktyvumo iki giliausios depresijos. Stebėtinai didelis skaičius žymių menininkų, tarp jų Vincent van Gogh, Jackson Pollock ir Edvard Munch, turėjo šio sutrikimo požymių.
Įdomu tai, kad maniakinio epizodo metu menininkai dažnai pasiekia neįtikėtiną produktyvumą. Van Gogh maniakinio periodo metu nutapė 200 paveikslų ir sukūrė daugiau nei 100 piešinių per vos dvejus metus! Tuo tarpu depresijos fazėje kūrybinė raiška dažnai tapdavo tamsesnė, labiau introspektyvi, kartais visiškai nutildavo.
Neurologai nustatė, kad bipolinio sutrikimo metu smegenų frontalinėse skiltyse vyksta unikalūs neurocheminiai procesai, kurie gali paskatinti divergentinį mąstymą – gebėjimą atrasti netikėtus ryšius tarp, atrodytų, nesusijusių idėjų. Būtent šis mąstymo tipas siejamas su kūrybiškumu ir meninėmis inovacijomis.
Šizofrenija: alternatyvios realybės vizualizacija
Japonų menininkas Yayoi Kusama, žinomas dėl savo hipnotizuojančių taškuotų instaliacijų, jau vaikystėje pradėjo patirti vizualinius ir audinius haliucinacijas. Jos menas tapo būdu vizualizuoti ir suprasti šiuos patyrimus. Kusama savanoriškai gyvena psichiatrinėje ligoninėje nuo 1977 metų, kur kasdien kuria savo studiją.
Louis Wain, viktoriškosios epochos iliustratorius, išgarsėjęs savo antropomorfiniais kačių paveikslais, palaipsniui vystė šizofreniją. Jo darbai tapo chronologiniu šizofrenijos progresavimo dokumentu – ankstyvuosiuose darbuose katės buvo realistiškos, tačiau ligai progresavant, jos virto sudėtingais, simetriškais, fraktaliniais raštais, atspindinčiais menininko suvokimo pokyčius.
Neuropsichologai dabar supranta, kad šizofrenijos metu kylančios haliucinacijos dažnai turi fraktalinę struktūrą – saviorganizuojančius, besikartojančius modelius, kurie atsispindi šių menininkų darbuose. Tai leidžia mums ne tik mėgautis jų kūrinių estetika, bet ir pažvelgti į alternatyvų realybės suvokimą.
Autizmo spektro sutrikimai: detalumas ir sisteminis mąstymas mene
Stephen Wiltshire, britų menininkas, diagnostikuotas autizmo spektro sutrikimu, gali nupiešti detalų miesto panoraminį vaizdą po vienintelio vizito. Jo fenomenali vaizdinė atmintis leidžia jam atkurti šimtus pastatų su bauginančiu tikslumu.
Nors autizmas dažnai siejamas su socialinėmis problemomis, jis taip pat suteikia unikalių kognityvinių privalumų – ypatingą dėmesį detalėms, sistemišką mąstymą ir gebėjimą pastebėti modelius bei struktūras, kurių kiti nepastebi. Šios savybės pasireiškia tokių menininkų kaip Wiltshire kūryboje.
Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad autistinių žmonių smegenų regionai, atsakingi už vaizdinį apdorojimą, dažnai yra labiau išvystyti, o tai leidžia pasiekti išskirtinį tikslumą ir detalumą vizualiniuose menuose. Tai atskleidžia, kaip neurologiniai skirtumai gali virsti unikaliais meniniais privalumais.
Sinestezija: kai spalvos skamba ir garsai įgauna formą
Sinestezija – neurologinė būklė, kai stimulacija viename sensoriniame ar kognityviname kelyje automatiškai sukelia patirtį kitame kelyje. Paprasčiau tariant, sinestetikai gali „matyti” muzikos spalvas, „ragauti” žodžius ar „girdėti” spalvas.
Wassily Kandinsky, abstrakčiojo meno pradininkas, buvo chromestetas – asmuo, kuris mato spalvas girdėdamas garsus. Jo revolucinė tapyba buvo tiesiogiai įkvėpta šios neurologinės būklės, leisusios jam vizualizuoti muziką drobėje. Kandinsky net pavadino daugelį savo paveikslų muzikos terminais – „Improvizacijos” ir „Kompozicijos”.
David Hockney, vienas garsiausių šiuolaikinių kūrėjų, taip pat yra sinestetas. Jo ryškių spalvų, dinamiškos kompozicijos yra tiesioginis jo sinestezijos patyrimo rezultatas. Hockney kartą paaiškino: „Aš matau muzikos ritmą kaip vizualinį elementą. Ne kiekviena gaida turi spalvą – labiau melodijos forma”.
Parengta: tapyti paveikslai paveikslaiinter.lt
