Pandemija privertė dirbti iš namų. Daugelis ten ir liko. Bet štai kas keista: biure darbdavys investuoja į ergonomišką darbo vietą – kėdę, stalą, monitorių. Namuose tas pats darbuotojas sėdi ant virtuvės kėdės, ant sofos arba ant tos pačios „laikinos” kėdės už penkiasdešimt eurų, kuri buvo nupirkta 2020-aisiais „porai savaičių” ir tarnauja iki šiol.
Tyrimai rodo akivaizdžią tendenciją: nuotolinio darbo eroje nugaros ir kaklo skausmai padažnėjo trisdešimčia procentų lyginant su ikipandeminiu laikotarpiu. Priežastis ne pats nuotolinis darbas – o tai, kad žmonės namuose neturi tinkamos darbo vietos ir nejaučia poreikio į ją investuoti.
„Tai tik kėdė” mentalitetas
Daugelis žmonių nuvertina kėdės svarbą paprasčiausiai todėl, kad sėdėjimas atrodo kaip nieko darymas. Jei keltumėte svorius – suprastumėte, kad reikia tinkamų įrankių. Bet sėdėjimas neturi jokio „fizinio darbo” įvaizdžio, todėl atrodo, kad bet kokia kėdė tinka.
Realybė kitokia. Sėdėjimas yra statinis fizinis krūvis – raumenys, sąnariai ir stuburas dirba nuolat, tik to nejausdami pirmas kelias valandas. Virtuvės kėdė, kurios sėdynė kieta, atlošas tiesus ir jokio juosmens palaikymo nėra, per aštuonias valandas sukuria apkrovą, kuri prilyginama lengvam fiziniam darbui – tik be poilsio pertraukų.
Ką keičia ergonominė kėdė
Ergonominės kėdės skiriasi nuo paprastų ne tik kaina – jos skiriasi konstrukcija. Pagrindiniai skirtumai, kurie turi realią reikšmę kasdien.
Juosmens atrama – reguliuojama pagal aukštį ir gylį, ji palaiko natūralų stuburo linkį ir neleidžia „sugriūti” per ilgas darbo sesijas. Tai vienintelis svarbiausias elementas, kurio neturi nė viena virtuvės ar „paprastojo” tipo kėdė.
Sinchroninis mechanizmas – atlošas ir sėdynė juda kartu su kūnu, leisdami mikrojudėjimus, kurie apsaugo nuo statinio apkrovimo. Tai kaip skirtumas tarp stovėjimo vietoje ir lėto vaikščiojimo – abu atrodo panašiai, bet raumenims tai visiškai skirtingi režimai.
Reguliuojamas aukštis ir sėdynės gylis – leidžia pritaikyti kėdę konkrečiam kūnui, o ne atvirkščiai. Per aukšta kėdė spaudžia šlaunis, per žema – kelia kelius aukščiau klubų ir didina slėgį juosmeniui.
Kvėpuojantis tinklinis atlošas – ne prabanga, o praktiškumas namuose, kur klimato kontrolė dažnai prastesnė nei biure ir kur vasarą sėdėti ant odos ar audinio atlošo tampa tiesiog nemalonu.
Ką sako kineziterapeutai
Kineziterapeutė Lina Jonavičienė, dirbanti su biuro darbuotojais, pastebi: „Aštuoniasdešimt procentų mano pacientų, kurie skundžiasi nugaros skausmu, dirba iš namų ant netinkamos kėdės. Kai paklausiu, kodėl nesikeičia – dažniausias atsakymas yra „vis ruošiuosi”. Tuo tarpu skausmas progresuoja.”
Investicijos logika
Gera ergonominė kėdė kainuoja nuo dviejų šimtų iki šešių šimtų eurų. Tai skamba kaip didelė suma – bet padėkime ją į kontekstą.
Kineziterapeuto vizitas – trisdešimt–penkiasdešimt eurų. Dešimt vizitų per metus – trys šimtai–penki šimtai. Masažas kartą per mėnesį – dar trys šimtai–keturi šimtai per metus. Nedarbingumo dienos dėl nugaros – neapskaičiuojama, bet brangu tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.
Kėdė, kuri tarnauja penkerius–dešimt metų ir kasdien mažina apkrovą stuburui, yra viena racionaliausių investicijų, kokią dirbantis žmogus gali padaryti. Ypač jei dirba iš namų, kur niekas kitas tos investicijos nepadarys.
Vienas paprastas žingsnis
Jei šiuo metu dirbate iš namų ant kėdės, kuri neturi reguliuojamo juosmens palaikymo – tai minimalus pokytis, kuris turės maksimalų efektą. Ne rytoj, ne „kai susitaupysiu” – dabar. Nes kūnas skaičiuoja kiekvieną dieną, net jei jūs to nedarote.
Ergonominė kėdė namuose nėra prabanga – tai darbo įrankis, kuris mokasi per pirmą mėnesį ir tarnauja ilgiau nei bet kuris nešiojamas kompiuteris. Ir skirtingai nuo kompiuterio, ji kiekvieną dieną tiesiogiai veikia tai, kaip jaučiatės po darbo – ar galite ramiai praleisti vakarą su šeima, ar gulite ant sofos su šildykle ant nugaros.
