Maniau, kad pažįstu savo dukrą. Devynerius metus gyvename po vienu stogu, kasdien matau, kasdien kalbu. Bet tą šeštadienį ant Lakaja supratau – pažįstu tik jos paviršių. Viską pakeitė baidarės su vaikais ir keturios valandos, per kurias niekas nekonkuravo dėl mūsų dėmesio.
Problema, kurios nematome
Namuose visada kažkas vyksta. Darbas, mokykla, būreliai, namų ruoša, ekranai – šeimos laikas fragmentuotas į minutes. Pokalbiai su vaikais vyksta tarp kitų dalykų: ruošiant pusryčius, vežant į treniruotę, prieš miegą kai abu pavargę.
Klausiame „kaip sekėsi mokykloje?” ir gauname „gerai”. Klausiame „ką veikei?” ir gauname „nieko”. Ne todėl, kad vaikai nenori kalbėti – tiesiog tuo metu jų galvose kas kita. Ir mūsų galvose irgi.
Tikras pokalbis reikalauja erdvės. Ne fizinės – laiko ir dėmesio erdvės. Kurios namuose beveik nebūna.
Kas nutinka ant vandens
Pirma valanda – techninė. Kaip irkluoti, kaip nesišlapinti, kaip sinchronizuoti judesius. Dukra susitelkusi, aš irgi. Kalbame apie procesą.
Antra valanda – prityla. Irklavimas tampa automatiniu, technika nebereikalauja dėmesio. Ir tada prasideda.
„Tėti, o kodėl debesys skirtingų formų?”
Paprastas klausimas. Namuose būčiau atsakęs per dvi sekundes ir grįžęs prie savo reikalų. Čia neturėjau kur grįžti. Pradėjome kalbėti apie debesis, paskui apie orą, paskui apie tai, ką ji norėtų pamatyti gyvenime, paskui apie baimes, paskui apie draugę, su kuria pykosi.
Viena tema vedė į kitą natūraliai, be skubėjimo. Nes laiko buvo – visas horizontas priekyje.
Kodėl vaikai atsiveria gamtoje
Psichologai turi terminą – „shoulder to shoulder” pokalbiai. Kai sėdi ne priešais vienas kitą, o šalia, žiūrėdami ta pačia kryptimi. Vairuojant automobilį, vaikštant, irkluojant.
Vaikams taip lengviau. Nėra tiesioginio akių kontakto, kuris gali jaustis kaip tardymas. Yra bendra veikla, kuri užpildo tylą, kai reikia pagalvoti. Yra pojūtis, kad pokalbis – ne pagrindinis tikslas, o šalutinis produktas.
Baidarė šitam tobula. Sėdite ta pačia kryptimi, darote tą patį dalyką, judėjimas ramina, aplinka neutrali. Vaikai net nepastebi, kad atsiveria – tiesiog kalba.
Ką sužinojau per keturias valandas
Kad ji bijo tamsos, bet nedrįsta prisipažinti, nes „jau didelė”. Kad klasėje yra berniukas, kuris šaiposi, ir ji nežino, ką daryti. Kad norėtų išmokti groti gitara, bet bijo, kad nesigaus. Kad kartais pagalvoja, ar mes su mama ją mylime tiek pat, kiek jaunesnį brolį.
Nieko iš to nežinojau. Devynerius metus kartu – ir nieko iš to nežinojau.
Ne todėl, kad ji slėpė. Tiesiog niekada nebuvo tinkamo momento. Ir aš niekada nepaklausiau taip, kad ji suprastų – tikrai noriu išgirsti atsakymą.
Klaidos, kurias darome patys to nesuvokdami
Mes, tėvai, dažnai klausiam, bet nesiklausome. Klausimas – formalumas, atsakymo iš tiesų nelaukiame. Vaikai tai jaučia. Greitai išmoksta atsakyti trumpai, nes mato, kad mūsų dėmesys jau kitur.
Kita klaida – bandymas iš karto spręsti. Vaikas pasako problemą, mes tuoj pat su sprendimu. Bet kartais vaikui nereikia sprendimo – reikia, kad išklausytų.
Ant upės spręsti nėra ko – esi čia ir dabar, nieko negali pakeisti. Todėl tiesiog klausai. Ir pasirodo, to pakanka.
Vienkartinė patirtis ar naujas įprotis?
Galima nuplaukti vieną kartą ir sakyti „buvo faina”. Galima grįžti kas mėnesį. Skirtumas tarp „atostogų” ir „bendravimo kultūros”.
Po to pirmo karto su dukra nutarėme – kartą per mėnesį kažką kartu. Nebūtinai baidarę – kartais žygis, kartais dviratis, kartais tiesiog pasivaikščiojimas. Svarbu ne veikla, o tai, kad esame dviese, be trukdžių, su laiku.
Dabar ji pati primena, kai praeina tos keturios savaitės. „Tėti, o kur šį mėnesį eisim?”
Patarimas tėvams, kurie svarsto
Nedarykite iš to didelio dalyko. Neplanuokite tobulos dienos su tobulu maršrutu ir tobulais pokalbiais. Tiesiog nuplaukite.
Vaikai jaučia, kai tėvai stengiasi „sukurti momentą”. Ir tai juos įtempia. Geriau – natūraliai, be lūkesčių. Nuplaukėte, pasikalbėjote – gerai. Nuplaukėte, tylėjote – irgi gerai. Svarbu, kad buvote kartu.
Ir neimkite telefono. Arba palikite jį hermetiniame maiše, kurį sunku pasiekti. Pagunda tikrinti žinutes bus – atsispirkite. Tos kelios valandos priklauso vaikui.
Ką parsivežiau namo
Suvokimą, kad laikas su vaiku – ne tas pats kas laikas šalia vaiko. Galima būti viename kambaryje ir būti už mylių. Galima būti baidarėje ir būti arčiau nei per visus metus.
Ryšys su vaikais nėra automatinis. Jis reikalauja investicijos – ne pinigų, o dėmesio. Ir tos investicijos reikia vis iš naujo, nes vaikai auga, keičiasi, tolsta.
Baidarė nėra stebuklas. Bet ji sukuria sąlygas, kuriose stebuklas gali įvykti.
Mano dukra dabar žino, kad gali man pasakoti bet ką. Ne todėl, kad taip pareiškiau – o todėl, kad kartą iš tiesų išklausiau.
