Šiandien kalbamės su u, Vilniaus laidojimo namų vadovu, kuris jau 15 metų padeda šeimoms atsisveikinti su artimaisiais. Pokalbyje gvildenome dažniausiai užduodamus klausimus apie kremavimą ir su juo susijusius mitus.
Pastaraisiais metais kremavimas tampa vis populiaresnis. Ar tai iš tiesų ekologiškesnė alternatyva tradiciniam laidojimui?
Nėra vienareikšmiško atsakymo. Kremavimas išties naudoja mažiau žemės resursų nei tradicinis laidojimas, tačiau procesas reikalauja nemažai energijos ir išskiria anglies dioksidą. Modernios kremavimo krosnys tampa vis efektyvesnės, o kai kurie krematorimai jau naudoja filtravimo sistemas, mažinančias taršą. Bet ar tai ekologiškiau – priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, jei pasirenkate biologiškai skaidomą urną ir sodinate medį, tai gali būti labai ekologiškas sprendimas.
Daugelis turi klaidingą įsivaizdavimą apie kremavimo procesą. Kaip jis iš tiesų vyksta?
Suprantu, kad žmonėms šis klausimas kelia nerimą. Procesas vyksta pagarbiai ir oriai. Velionis patalpinamas į specialų kremavimui skirtą karstą, kuris įvažiuoja į kremavimo krosnį. Temperatūra krosnyje siekia 800-1000°C, o pats procesas trunka apie 1-2 valandas. Po kremavimo lieka kaulų fragmentai, kurie vėliau specialiu malūnu sumalami į pelenus. Visas procesas vyksta individualiai, su pagarba ir priežiūra.
Ar tiesa, kad po kremavimo šeima gauna ne tik savo artimojo pelenus?
Tai absoliutus mitas! Kiekvienas kremavimas vyksta atskirai, krosnys kruopščiai išvalomos prieš ir po proceso. Moderniuose krematoriuose palaikai identifikuojami specialiu kodu, kuris lydi juos visą kelią – nuo priėmimo iki urnos perdavimo šeimai. Galiu užtikrinti, kad šeima gauna būtent savo artimojo pelenus.
Ar galima derinti tradicines laidotuves su kremavimu?
Absoliučiai taip, ir daugelis šeimų renkasi būtent tokį kelią. Dažnas scenarijus – tradicinis šarvojimas ir atsisveikinimas su velioniu, religinės apeigos bažnyčioje, o po to vyksta kremavimas. Vėliau, jau su urna, organizuojama antroji ceremonijos dalis – pelenų laidojimas ar išbarstymas. Toks derinys leidžia išlaikyti tradicijas ir kartu pasinaudoti kremavimo teikiamais privalumais.
Kokie yra dažniausi nesusipratimai, su kuriais susiduria šeimos, pasirinkusios kremavimą?
Vienas didžiausių nesusipratimų – laiko planavimas. Žmonės kartais nesuvokia, kad nuo mirties iki kremavimo gali praeiti kelios dienos, o dar papildomai užtrunka pelenų paruošimas. Kitas dažnas nesusipratimas susijęs su religiniais aspektais – kai kurie žmonės vis dar mano, kad kremavimas nesiderina su jų religija, nors daugelis religinių bendruomenių, įskaitant katalikų bažnyčią, jau seniai kremavimą pripažįsta.
Kalbant apie pelenus – kokios galimybės atsiveria šeimoms?
Čia atsiveria plati erdvė asmeniniams sprendimams. Pelenai gali būti palaidoti kapinėse, išbarstyti gamtoje (laikantis teisinių reikalavimų), saugomi namuose specialioje urnoje ar net transformuoti į atminimo juvelyriką. Vis populiarėja sprendimas dalį pelenų palikti atminimo vietoje, o dalį išbarstyti velioniui brangioje vietoje.
Ar galite pasidalinti kokia nors įsimintina patirtimi ar pamoka iš savo praktikos?
Per ilgus darbo metus mačiau nemažai situacijų, iš kurių verta pasimokyti. Viena šeima, pavyzdžiui, susiginčijo dėl urnos pasirinkimo ir negalėjo priimti sprendimo kelias savaites, kas sukėlė papildomą stresą visiems. Kita šeima, norėdama išbarstyti pelenus miške, sužinojo, kad reikia specialaus leidimo tik atvykusi į vietą.
Dažniausia klaida – išankstinio pokalbio apie paskutinius norus vengimas. Kai šeima nežino velionio pageidavimų, priimti sprendimus tampa ypač sudėtinga. Todėl visada rekomenduoju – nepabijokite kalbėtis su artimaisiais apie jų norus, kol jie dar gali juos išreikšti.
